Laimės spalva oranžinė, o skonis spragėsių

Mažieji, lydimi rūpestingų pedagogių Larijos ir Liudmilos, saugiai atkeliavo į Vaikų literatūros skyrių, kur jų laukė biblioterapinė veikla.

Juos pasitikusi bibliotekininkė (šio straipsnio autorė) pakvietė visus prisėsti prie stalų ir pasiklausyti nuostabios Evelinos Daciūtės istorijos „Laimė yra lapė“, kurią nuotaikingomis iliustracijomis papuošė Aušra Kiudulaitė. Mažieji susidomėję klausėsi apie ypatingą šeimą – Povilą, jo mamą ir tėtį, gyvenančius namelyje medyje, ir, žinoma, apie oranžinę bičiulę Lapę.

Kartu ieškojome atsakymo, kokia gi yra laimės spalva. O ką sakydavo Lapė, supdamasi sūpynėmis? O ką sakydavo Povilas? Kas nutiko, kai šeima persikėlė į didesnį miestą, didesnį parką, didesnį namelį? Ar Povilas tapo laimingesnis? Ar kartais, norint būti laimingam, užtenka turėti tiesiog draugą

Diskusijoje mažieji atvirai dalinosi savo laimės paslaptimis: vieniems – tai mėgstami žaidimai, kitiems – draugai, dar kitiems – šeima, mama, tėtis, brolis ar sesuo. Buvo ir tokių, kuriems laimė – mokykla bei mokytoja.

Kūrybinėje dalyje vaikai spalvino savo laimės lapes, užrašydami, kas jiems dovanoja šypseną. Komandų rungtyse dėliojo dėliones su knygos iliustracijomis, o kai galiausiai sudėjo visą paveikslą, perskaitė svarbią žinutes: laimė yra lapė, o laimės spalva yra oranžinė! Tą akimirką oranžiniai kukurūzų spragėsiai tapo ne tik užkandžiu, bet ir mažyte šventės detale.

Prieš išeidami vaikai vieni kitiems padovanojo širdeles su užrašu „Laimė kartais ateina tyliai kaip lapė“, kviesdami draugauti ir dalintis šypsenomis. O visiems išeinant beliko pasiimti emocijų veiduką – šypsenėlę, kuri primins, kad kartais laimė slypi paprastuose dalykuose.

Zina Černovienė, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė

Nuotraukų aut. Nijolė Pilac